Molibdeno vamzdžio mechaninis stiprumas molibdeno vamzdis nėra pastovi savybė, kurią nulemia tik pati pagrindinė metalinė medžiaga. Tai sudėtingo sąveikavimo tarp žaliavos grynumo, gamybos procesų, mikrostruktūros formavimosi ir eksploatavimo sąlygų, kurioms galiausiai yra veikiamas komponentas, rezultatas. Inžinieriams ir pirkimų specialistams, dirbantiems aukšto temperatūros pramonės taikymuose, šių veiksnių supratimas yra būtinas, kad kiekvienam konkrečiam naudojimo atvejui būtų pasirinktas tinkamas molibdeno vamzdis.

Molibdenas visose pramonės šakose vertinamas dėl išskilusios atsparumo aukštai temperatūrai, aukšto lydymosi taško – apytiksliai 2623 °C – ir įspūdingo standumo-svorio santykio. Tačiau šias įprastas medžiagos savybes paversti patikima mechanine našumu gamintame molibdeno vamzdyje reikalauja kruopštaus kontrolės kiekviename gamybos ir naudojimo etape. Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai veiksniai, kurie nulemia ir veikia molibdeno vamzdžių gaminių mechaninį stiprumą, pateikiant struktūrizuotą sistemą, leidžiančią priimti gerai pagrįstus inžinerinius ir tiekimo sprendimus.
Žaliavos sudėtis ir grynumas
Pagrindinės metalo grynumas ir jo poveikis stiprumui
Molibdeno, naudojamo vamzdžių gamyboje, grynumas tiesiogiai ir matuojamai veikia jo galutines mechanines savybes. Aukšto grynumo molibdenas, paprastai apibrėžiamas kaip turintis 99,95 % ar daugiau molibdeno, dažniausiai parodo nuoseklią grūdelių augimo elgseną sinteruojant ir apdorojant, kas užtikrina prognozuojamas tempimo ir takumo stiprio reikšmes. Priemaišos, tokios kaip deguonis, azotas, anglis ir pėdsakų kiekio metaliniai teršalai, gali veikti kaip įtempimo koncentratoriai metalinėje matricoje, sumažindamos plastikiškumą ir žeminant lūžio pradžios slenkstį.
Deguonies užteršimas ypač svarbus molibdeno vamzdžių gamyboje, nes jis sukelia molibdeno oksidų susidarymą grūdelių ribose, kuris žymiai sumažina tarpgrūdelinį sukibimą. Net santykinai mažos deguonies koncentracijos – dešimtys iki šimtų dalių milijone – gali reikšmingai sumažinti smūginį stiprumą ir ištempimą iki lūžio. Gamintojai, kurie griežtai kontroliuoja žaliavų tiekimą ir taiko vandenilio atmosferoje vykstančią sintezę arba vakuuminę apdorojimą, geriau užtikrina vamzdžių aukštą mechaninę vientisumą.
Sieros ir fosforo pėdsakai, nors dažnai būna tik nedidelėse kiekiose, taip pat gali skatinti molibdeno vamzdžių embritėjimą, kai šie elementai koncentruojasi grūdelių ribose šiluminio apdorojimo metu. Jų koncentracija turi būti kontroliuojama ir patikrinta cheminės analizės būdu dar prieš pradedant gamybą, ypač komponentams, skirtiems aukštos įtampos konstrukcinėms aplikacijoms.
Lydinio priedai ir sustiprinimo mechanizmai
Švarus molibdenas, nors jau yra stiprus, gali būti dar patobulintas kontroliuojama lydinimo procedūra. Geriausiai įsitvirtinęs lydinimo metodas – lanthanio oksido pridėjimas, kuris sukuria tai, ką pramonė vadinama Mo-La arba lanthanio priemaiša papildytu molibdenu. Lanthanio oksido dalelių smulkus išsisklaidymas molibdeno matricoje „prišako“ grūdelių ribas ir neleidžia jiems augti aukštoje temperatūroje, todėl mechaninė stiprybė išlieka gerokai aukštesnėje temperatūroje nei švaraus molibdeno, kuris esant aukštai temperatūrai reikšmingai suminkštėtų.
Titanio–cirkonio–molibdeno lydiniai, dažnai vadinami TZM, yra dar viena svarbi kategorija. Mažais procentais įdėtas titanas ir cirkonis sukuria smulkius karbido ir oksido nuosėdų dalelių, kurios trukdo dislokacijų judėjimui, todėl molibdeno vamzdelis turi aukštesnę rekristalizacijos temperatūrą ir didesnę aukštos temperatūros tempimo stiprybę nei komerciškai grynas molibdenas. TZM vamzdeliai dažnai pasirenkami krosnių komponentams, raketų srovės žiedams ir kitoms aukšto našumo aplinkoms, kur numatoma ilgalaikė mechaninė apkrova aukštoje temperatūroje.
Todėl bazinės sudėties pasirinkimas turi būti pritaikytas numatomai eksploatavimo aplinkai. Taikymas, kuriam reikalinga mechaninė stiprybė daugiausia kambario temperatūroje, gali būti patenkintas grynu molibdenu, tuo tarpu taikymas, kuriam reikalinga ilgalaikė apkrova virš 1000 laipsnių Celsijaus, paprastai reikalauja lydinio molibdeno vamzdelio, kad būtų išvengta ankstyvo sukrypimo ar deformacijos.
Gamybos proceso kintamieji ir jų įtaka
Miltelinės metalurgijos sujungimas ir sinteravimo tankis
Dauguma molibdeno vamzdžių gamiamos naudojant miltelinės metalurgijos technologijas, pradedant smulkaus molibdeno miltų supresavimu į žaliąją (neapdorotą) detalę, po to – aukštos temperatūros sinteravimu. Po sinteravimo pasiekiamas tankis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tolesnes mechanines savybes. Visiškai tankus molibdeno vamzdis, artėjantis prie teorinio tankio – 10,28 g/cm³, turi žymiai didesnę tempimo stiprybę, nuovargio atsparumą ir smūginį lankstumą lyginant su vamzdžiu, kuriame išlieka likutinė poringumas.
Porėtumas veikia kaip vidinė įtempimų koncentratorius, ypač ciklinio apkrovimo ar smūgio sąlygomis. Net izoliuotos sferinės poros gali inicijuoti įtrūkio plitimą veikiant mechaniniam įtempimui, o netolygios ar ištemptos poros žymiai labiau pažeidžia stiprumą.
Izostatinis presavimas – tiek šaltuoju, tiek karštu būdu – dažnai naudojamas pagerinti žaliųjų gaminių tankio vienodumą prieš sinteravimą, dėl ko galutinis tankis tampa homogeniškesnis ir mechaninės savybės tolygiau pasiskirsto viso molibdeno vamzdžio ilgyje ir sienelės storio kryptimi. Tai ypač svarbu ilgesniems vamzdžiams, nes tankio svyravimai nuo vieno galo iki kito gali pabloginti konstrukcinį patikimumą eksploatacijos metu.
Sukamojo kalimo, valcavimo ir ekstruzijos poveikis
Po sinteravimo molibdeno vamzdžių заготовки paprastai yra mechaninio apdorojimo operacijų, tokių kaip sukamasis kalimas, valcavimas arba ekstruzija, siekiant pasiekti galutinius matmeninius reikalavimus ir sukurti naudingas mikrostruktūros pakeitimus. Šios termomechaninės apdorojimo operacijos yra lemiamos galutinio molibdeno vamzdelio mechaninės stiprybės nustatymui, nes jos sunaikina grublią sinteruotą grūdelių struktūrą ir sukuria subtilią, ištemptą grūdelių morfologiją, kuri pagerina stiprybę apdorojimo kryptimi.
Vamzdžių traukimo arba kalimo metu taikomos deformacijos (sumažėjimo) santykio reikšmės labai įtakoja medžiagos darbinio kietėjimo laipsnį ir jos struktūrą. Aukštesni sumažėjimo santykiai paprastai sukuria stipresnius vamzdžius su didesniu tempimo stipriu išilgai vamzdžio ašies, tačiau jie taip pat padidina likutinės įtampos ir paviršiaus defektų riziką, jei procesas nėra gerai kontroliuojamas. Tarpinės atkaitinimo operacijos dažnai naudojamos, kad tarp deformacijos etapų būtų atkurtas pakankamas plastumas, leidžiantis tęsti deformavimą be įtrūkimų ir tuo pačiu išlaikyti subalansuotą stiprumo–plastumo santykį.
Darbo temperatūra taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Molibdenas turi kietumo–plastiškumo perėjimo temperatūrą, o mechaninis apdirbimas žemiau šios temperatūros sukelia lūžio riziką formuojant. Kontroliuojamas karštas ar šiltas apdirbimas aukščiau perėjimo temperatūros užtikrina, kad medžiaga būtų formuojama be gedimų, tuo pat metu naudojantis grūdelių smulkinimu ir darbo kietėjimu, kurie padeda pagerinti galutinio molibdeno vamzdžio mechanines savybes.
Mikrostruktūros ir grūdelių struktūros ypatumai
Grūdelių dydis ir jo ryšys su mechanine stiprybe
Grūdelių dydis yra vienas labiausiai tiesiogiai stebimų mikrostruktūros parametrų, kuris koreliuoja su molibdeno vamzdžio mechanine stiprybe. Mokslinėje medžiagų srityje gerai įsitvirtinęs Holo–Pečo ryšys aprašo, kaip smulkesni grūdelių dydžiai lemia didesnį takumo stiprumą, nes grūdelių ribos veikia kaip kliūtys dislokacijų judėjimui. Molibdeno atveju šis ryšys ypač svarbus, nes ši medžiaga veikia aukštomis homologinėmis temperatūromis, kur termiškai aktyvuoti procesai gali palengvinti grūdelių ribų slydimo ir sukurti deformaciją.
Dėl aukštos kambario temperatūros tempimo stiprybės reikalaujamosioms aplikacijoms paprastai pageidautina smulkios, vienodžių grūdelių struktūra, tuo tarpu šiek tiek pailga grūdelių struktūra, orientuota palei vamzdžio ašį, gali būti pranašesnė ašinėms apkrovoms vidutinėmis temperatūromis. Pagrindinis tikslas – išvengti netinkamo grūdelių augimo, kuris įvyksta, kai kai kurie grūdai suvalgo savo kaimynus ir išauga iki žymiai didesnių dydžių nei aplinkinė matrica. Netinkami grūdai sukuria vietines silpnas vietas ir anizotropiją, dėl ko bendra molibdeno vamzdžio mechaninė patikimumo laipsnis gali žymiai sumažėti.
Valdant grūdelių struktūrą reikia dėti dėmesio ne tik sinteravimo metu, bet ir visuose vėlesniuose kaitinimo procesuose. Perkaitinimas per aukštoje temperatūroje arba per ilgą laiką gali sukelti grūdelių augimą, todėl prarandami stiprinimo naudingumo efektai, pasiekti ankstesniais mechaniniais apdirbimo procesais. Todėl gamintojai turi subalansuoti įtempimų nušalinimą su grūdelių augimo rizika, kad būtų pagaminta molibdeno vamzdelis su optimaliomis mechaninėmis savybėmis.
Perkristalizacija ir jos poveikis vamzdelio veikimui
Rekristalizacija yra svarbus reiškinys, kurį turi suprasti kiekvienas inžinierius, nurodantis molibdeno vamzdį aukštų temperatūrų sąlygomis. Kai molibdenas įkaitinamas virš savo rekristalizacijos temperatūros – paprastai 1100–1200 °C diapazone deformuotam medžiagų – deformuota grūdelių struktūra keičiama į naują įtempimo laisvų grūdelių rinkinį. Šis pokytis pašalina gamybos metu vamzdyje atsiradusį darbo kietėjimą, dėl ko stiprumas žymiai sumažėja, o plastinės savybės padidėja.
Molibdeno vamzdžio perkristalizacijos temperatūrą galima padidinti lydiniuojant, kaip aptarta anksčiau, arba įvedant smulkius dispersius dalelių, kurios „laiko“ grūdelių ribas ir vėlina perkristalizacijos pradžią. Todėl supratimas, ar vamzdis eksploatuojant veiks aukštesnėje ar žemesnėje temperatūroje nei jo perkristalizacijos temperatūra, yra pagrindinis norint prognozuoti jo mechaninį elgesį eksploatacijos metu. Komponentai, naudojami nuolatinėse aukštos temperatūros aplinkose, pvz., kaitinimo elementai krosnyse ar aukšto vakuumo šilumos skydiniai, būtinai laikui bėgant perkristalizuosis, todėl jų projektavime reikia atsižvelgti į jų stiprumą po perkristalizacijos, o ne į pradinį gamybos metu pasiektą stiprumą.
Perkristalizuotos būsenos sąlygos taip pat kelia nerimą dėl paviršiaus nelygumų, vadinamų 'apelsinų žievele', ir tarpgrandinės lūžties jautrumo, kurie gali pažeisti molibdeno vamzdžio sienelės vientisumą, kai vamzdis veikiamas vidinio ar išorinio slėgio ciklinio veikimo. Todėl tinkamos lydinio rūšies nurodymas ir taikymo tikėtinos terminės istorijos supratimas yra neišskiriami nuo mechaninės stiprybės vertinimo.
Matmeniniai parametrai ir geometrinė įtaka stiprybei
Sienelės storis, išorinis skersmuo ir stiprybės pasiskirstymas
Molibdeno vamzdžio geometrija nėra tik matmeninė specifikacija – ji tiesiogiai veikia, kaip mechaniniai apkrovimai paskirstomi per vamzdžio sienelę, ir kur labiausiai tikėtina, kad susidarys įtempimų koncentracijos. Storosieniai vamzdziai su aukštu sienelės storio ir skersmens santykiu žiedinius įtempimus paskirsto tolygiau ir mažiau linkę suslinkti veikiami išorinių suspaudimo apkrovų. Plonosieniai vamzdziai, nors yra lengvesni ir šiluminėje prasme reaktyvesni, labiau jautrūs lokaliam deformavimuisi veikiant netolygioms apkrovoms arba skirtuminei šilminei išsiplėtimui.
Matmenų nuokrypiai nuo išorinio skersmens, vidinio skersmens ir sienelės storio vienodumo taip pat veikia mechanines savybes. Nekoncentriškumas – tai sienelės storio kitimas aplink apskritimą – sukuria vietines silpnesnes zonas, kurios gali sukelti gedimą esant slėgio ar lenkimo apkrovoms. Todėl molybdeno vamzdžiui užtikrinti mechaninių savybių numatytą veikimą visame jo skerspjūvyje yra būtina tiksliai kontroliuoti nuokrypius vamzdžių traukimo ir baigiamųjų apdorojimo operacijų metu.
Paviršiaus apdaila taip pat turi reikšmės. Šiurkštus arba įbrėžtas molybdeno vamzdžio paviršius gali veikti kaip įtempimo koncentracijos vietos, kurios sumažina nuovargio gyvavimo trukmę ir žemina komponento efektyvią lūžio atsparumą ciklinėmis ar smūginėmis apkrovomis. Todėl elektropoliravimas, šlifavimas ar kiti paviršiaus kokybės gerinimo apdorojimai gali reikšmingai prisidėti prie galutinio gaminio praktinių mechaninių savybių.
Gamybos baigto vamzdžio tiesumas ir likutiniai įtempimai
Molibdeno vamzdžio tiesumo nuokrypis sukelia lenkimo momentus ašinėms apkrovoms, efektyviai sumažindamas apkrovas, kurių metu įvyksta plastinė deformacija arba išlinkimas, palyginti su tokiu pačiu idealiai tiesiu vamzdžiu. Ilgiems vamzdžiams, naudojamiems kaip konstrukciniai elementai krosnių kamerose ar vakuumo apdorojimo kamerose, tiesumo kontrolė nustatytose ribose yra praktinė mechaninės stiprumo problema, o ne tik estetinė.
Likę įtempimai, susidarančios gamybos metu, gali būti naudingi arba žalingi mechaninėms savybėms priklausomai nuo jų ženklo ir pasiskirstymo. Suspaudžiantys likę įtempimai vamzdžio paviršiuje, kuriuos galima sukurti kontroliuojamu smūgiavimu arba galutiniais traukimo ėjimais, pagerina atsparumą nuovargio skilimo pradžiai. Tuo tarpu tempiantys likę įtempimai sumažina efektyvią skilimo atsparumą ir gali skatinti įtempimų koroziją aplinkojoje, kur molibdenas yra jautrus oksidaciniam puolimui. Poapdoro įtempimų nušalinimo procedūros, tinkamai atlikus, gali sumažinti žalingus likusius įtempimus, nežymiai nepažeisdamos molibdeno vamzdelio darbo užkietėjimo stiprumo.
Eksploatavimo aplinka ir eksploatacijos sąlygų veiksniai
Padidėjusi temperatūra ir šiluminio deformavimosi atsparumas
Molibdeno vamzdžio veikimo temperatūra lemia jo efektyvią mechaninę stiprumą. Kambario temperatūroje molibdenas pasižymi puikiu tempiamuoju stiprumu ir standumu. Kai temperatūra pakyla virš maždaug 700 °C, stiprumas pradeda mažėti vis sparčiau, nes šilumine energija aktyvuojami deformacijos mechanizmai, įskaitant dislokacijų klimbą ir grūdelių ribų difuziją, tampa vis aktyvesni. Šio mažėjimo greitis priklauso nuo lydinio sudėties, grūdelių dydžio ir taikytos apkrovos.
Kriepas – laiko priklausoma deformacija, kuri įvyksta veikiant nuolatinei įtempimui aukštoje temperatūroje, – yra pagrindinis moliadenio vamzdžių komponentų žlugimo būdas ilgalaikėje aukštos temperatūros eksploatavimo sąlygomis. Kriepo atsparumas pagerinamas smulkių grūdelių struktūra vidutinėse temperatūrose ir oksidų dispersinio sustiprinimo arba tirpalo lydinio legiravimo pagalba aukščiausiose eksploatavimo temperatūrose. Inžinieriai privalo įvertinti numatomą veikimo temperatūrą ir įtempimą kartu, o ne laikyti mechaninį stiprumą temperatūros nepriklausoma savybe pasirinktos moliadenio vamzdžių rūšies.
Šiluminis ciklinimas, kai vamzdelis veikimo metu kartotinai įšyla ir atšyla, sukelia papildomų mechaninių iššūkių dėl šiluminio nuovargio. Skirtingų medžiagų moliadeno vamzdelio ir su juo sąveikaujančių detalių šiluminis plėtimasis sukelia ciklines įtempimų apkrovas, kurios laikui bėgant kaupiasi ir galiausiai inicijuoja nuovargio įtrūkimus, jei įtempimų amplitudė viršija medžiagos nuovargio ribą. Tokiose aplikacijose ypač svarbu pasirinkti moliadeno vamzdelį, kuris turi gerą plastichiškumą ir atsparumą nuovargiui.
Atmosferos poveikis ir oksidacijos pasekmės
Molibdenas, veikiamas degintinės aplinkos aukštesnėje nei apie 600 °C temperatūroje, sudaro leidžiančią garuoti MoO3. Šis oksidavimo procesas ne tik nekeičia paviršiaus spalvos – jis aktyviai pašalina medžiagą ir gali sukelti vamzdžio sienelių nuolatinį plonėjimą, sumažindamas efektyvią mechaninę skerspjūvį ir pagreitindamas versmę veikiant apkrovai. Norint išlaikyti molibdeno vamzdelio mechaninę vientisumą laikui bėgant, veikiant ore ar aplinkoje su reikšminga deguonies daline slėgio verte, būtini apsauginiai dangalai arba inertinės aplinkos.
Vandenilio sukelta trapumo problema yra dar viena atmosferos sąlygotų rūšių problema, ypač aktualu, kai molibdeno vamzdelis naudojamas vandeniliu turinčiose perdirbimo aplinkose arba kaip dalis vandenilio krosnių įrangos. Nors molibdenas paprastai yra atsparesnis vandenilio sukeltai trapumui nei daugelis plienų, tam tikrų priemaišų buvimas tiek dujų sraute, tiek vamzdelio medžiagoje gali padidinti jo jautrumą šiai problemai. Todėl vamzdelio grynumo ir vandenilio dujų švaros tikslus nustatymas yra būtina mechaninės stiprybės valdymo dalis vandenilio aplinkoje.
Vakuumo taikymuose veikiančios aplinkos problema yra priešinga – nebuvo oksiduojančių junginių, todėl išlieka švari molibdeno vamzdelio metalinė paviršiaus struktūra, kuri užtikrina stabilų mechaninį našumą ilgą tarnavimo laiką. Tai viena iš priežasčių, kodėl vakuumo krosnys ir elektronų spindulių apdorojimo įranga plačiai naudoja molibdeno vamzdelius konstrukcinėms ir funkcionalioms paskirtims esant ekstremalioms temperatūroms.
Dažniausiai užduodami klausimai
Koks yra svarbiausias veiksnys, įtakojantis molibdeno vamzdžio mechaninį stiprumą?
Joks vienas veiksnys nepriklausomai nesprendžia mechaninio stiprumo – jis priklauso nuo žaliavos grynumo, lydinio sudėties, apdorojimo istorijos, mikrostruktūros charakteristikų ir eksploatacijos sąlygų kombinacijos. Tačiau daugumai pramoninių taikymų didžiausią praktinę įtaką galutinėms molibdeno vamzdžio mechaninėms savybėms turi termomechaninis apdorojimo būdas, įskaitant deformavimo santykius, deformavimo temperatūras ir tolesnį atvirinimą, nes jis vienu metu nulemia grūdelių struktūrą, darbo kietėjimą ir likutines įtempis.
Kaip eksploatacijos temperatūros pokytis keičia molibdeno vamzdžio mechaninį elgesį?
Kai veikimo temperatūra didėja, molibdeno vamzdžio tempimo stipris ir takumo stipris nuolat mažėja dėl šilumos aktyvuotų deformacijos mechanizmų. Virš rekristalizacijos temperatūros darbo kietumo sukeltas stipris išnyksta ir pakeičiamas žemesniu, grūdelių dydžiu priklausomu rekristalizuotos mikrostruktūros stipriu. Šiluminės nuovargio atsparumas taip pat mažėja esant aukštesnėms temperatūroms, t. y. pastovios apkrovos, kurias kambario temperatūroje būtų galima toleruoti, aukštesnėse eksploatacijos temperatūrose gali su laiku sukelti nepriimtiną deformaciją.
Ar lydiniai tikrai gali pagerinti molibdeno vamzdžio mechaninį stiprį aukštoje temperatūroje?
Taip, lydinimas yra viena veiksmingiausių strategijų, padedančių pagerinti molibdeno vamzdžio mechanines savybes aukštoje temperatūroje. Tokios lydinys kaip TZM ir lantano priemaiša į molibdeną padidina rekristalizacijos temperatūrą, gerina nuolatinės deformacijos (krepavimo) atsparumą ir išlaiko didesnę stiprumą eksploatavimo temperatūrose, kuriose grynas molibdenas pradėtų reikšmingai minkštėti. Lydinio pasirinkimas turėtų būti pritaikytas konkrečiam temperatūros diapazonui ir įtempimų sąlygoms, kurioms numatyta taikyti šį vamzdį, kad būtų pasiekti geriausi rezultatai.
Kaip sienelės storis veikia molibdeno vamzdžio mechaninį stiprumą esant slėgio apkrovai?
Sienelės storis tiesiogiai veikia, kaip žiedinės ir spindulinės įtempimų jėgos paskirstomos molibdeno vamzdyje esant vidiniam ar išoriniam slėgiui. Storesnės sienelės sumažina maksimalų įtempimą, kuris kyla vamzdžio vidinėje paviršiaus dalyje tam tikram slėgiui, pagerindamos atsparumą plastiškajam deformavimuisi ir nuovargio plyšių susidarymui. Tačiau sienelės storis padidėjus taip pat padidėja masė ir gali atsirasti didesni liktiniai įtempimų gradientai gamybos metu. Todėl optimalus sienelės storis turi būti nustatomas remiantis konkrečiais slėgio apkrovomis, temperatūros sąlygomis ir nuovargio reikalavimais kiekvienam taikymui, o ne pritaikant vieną universalią gairę.
Turinys
- Žaliavos sudėtis ir grynumas
- Gamybos proceso kintamieji ir jų įtaka
- Mikrostruktūros ir grūdelių struktūros ypatumai
- Matmeniniai parametrai ir geometrinė įtaka stiprybei
- Eksploatavimo aplinka ir eksploatacijos sąlygų veiksniai
-
Dažniausiai užduodami klausimai
- Koks yra svarbiausias veiksnys, įtakojantis molibdeno vamzdžio mechaninį stiprumą?
- Kaip eksploatacijos temperatūros pokytis keičia molibdeno vamzdžio mechaninį elgesį?
- Ar lydiniai tikrai gali pagerinti molibdeno vamzdžio mechaninį stiprį aukštoje temperatūroje?
- Kaip sienelės storis veikia molibdeno vamzdžio mechaninį stiprumą esant slėgio apkrovai?